Seinų apskritis

Kitos reikšmės – Seinų apskritis (reikšmės).

Seinų apskritis lenk. Powiat Sejneński
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Administracinis centras	Seinai
Seniūnas	Piotr Franciszek Alszko
Gyventojų (2015)	20 718
Plotas	856,07 km²
Tankumas (2015)	24 žm./km²
Pašto kodas	16-500
Tinklalapis	www.powiat.sejny.pl

Seinų apskritis (lenk. powiat Sejneński) – apskritis šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos šiaurės rytinėje dalyje. Centras – Seinai. Plotas – 856,07 km², pagal gyventojų skaičių (20 718 žm.) ji mažiausia Lenkijoje, su nemaža lietuvių tautine mažuma. Apskritis ribojasi su Suvalkų, Augustavo apskritimis bei Lietuva ir Gudija.

Istorija

Teritorija priskirta Lietuvai pagal 1920 metų liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį

Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. apskrities žemės priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1807 m. performavus Vygrių apskritį sudarytas Seinų ujezdas, kuris egzistavo iki 1915 m.

Nuo 1915 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1915–1916 m. įėjo į Oberosto Suvalkų, 1917 m. – Vilniaus-Suvalkų, 1917–1918 m. Lietuvos sritį.

1919 m. dalis apskrities (ir Seinai) atiteko Lenkijai, o Lietuvai atitekusi dalis taip pat buvo pavadinta Seinų apskritimi su centru Lazdijuose. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį apskritis buvo priskirta Lietuvos Respublikai.

1919 m. iš buvusio Seinų ujezdo vakarinės dalies, kurią užėmė lenkai, buvo sudaryta nauja Seinų apskritis, kuri gyvavo iki 1925 m., kai buvo panaikinta ir įtraukta į Balstogės vaivadijos, Suvalkų apskritį. 1939–1945 m. priklausė Trečiajam reichui. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945–1975 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Dabartinė apskritis įkurta 1956 m. sausio 1 dieną. Nuo 1975 m. birželio 1 d. iki 1999 m. priklausė Suvalkų vaivadijai. 1999 m. įvykdžius Lenkijos vaivadijų reformą, apskritis įėjo į Palenkės vaivadiją.

Administracinis suskirstymas

Apskrities administracinis suskirstymas

Apskritis yra suskirstyta į 5 valsčius:

Herbas	Valsčius	Rūšis	Plotas (km²)	Gyventojai (2006)	Valsčiaus centras
	Seinai	miesto	4,5	5 934
	Punsko valsčius	kaimo	138,4	4 419	Punskas
	Seinų valsčius	kaimo	218,0	4 106	Seinai *
	Krasnapolio valsčius	kaimo	171,6	3 902	Krasnapolis
	Gibų valsčius	kaimo	323,6	2 970	Gibai
* nepriklauso valsčiui

Seinų apskrities lietuvių istorija

Tarpukaris

1919 m. pabaigoje buvo uždarytos visos apskrities lietuviškos mokyklos. Lenkų administracija pradėjo kontroliuoti situaciją – įsteigė privalomas valstybines mokyklas, kurias turėjo lankyti ir lietuviai. Iki 1924 m. mokinių tėvai buvo nusiteikę bet kokia kaina mokyti vaikus lietuviškai, sutiko net mokėti baudas. Lenkijos tautinių mažumų švietimo reikalus turėjo pakeisti 1924 m. liepos 31 d. išėjęs įstatymas, tačiau šiame krašte dvikalbystės įstatymas švietimui nebuvo taikomas ir tai dar labiau prisidėjo prie polonizacijos stiprinimo. Po 1926 m. Lenkijoje įvykusio gegužės perversmo, tų pačių metų pabaigoje prasidėjo masiški lietuvių persekiojimai. Lenkų represinės jėgos įsiveržinėjo į lietuvių mokyklas, bažnyčias ir draugijų gyvenimą. Pradėti kontroliuoti vietiniai savivaldos organai. Dažnai buvo organizuojami pakartotiniai rinkimai. 1927 m. apskrityje buvo įvykdyta daug rinkimų klastočių. 1927 m. vykstant rinkimams Seinų valsčiuje į valsčiaus tarybą buvo išrinkti 8 lietuviai ir 4 lenkai, kas netenkino lenkų valdžios ir šie surengė naujus rinkimus per kuriuos jau buvo išrinkti 7 lenkai ir 5 lietuviai. Tais pačiais metais Krasnavo valsčiuje į valsčiaus tarybą buvo išrinkti vien lietuviai, bet apskrities viršininkas vietoje keturių lietuvių paskyrė keturis lenkus. Panaši savivalė buvo vykdoma ir valsčių viršaičių rinkimuose. Nors apskrities lietuviai aktyviai dalyvavo vietos valsčių savivaldos gyvenime, bet dėl nuolatinių lenkų valdžios trukdymų taip ir negalėjo deramai dalyvauti valsčių valdžios struktūrose.

1931 m. buvo uždaryta lietuvių mokykla Vilkapėdžiuose, 1933 m. buvo uždaryta apie 90 mokinių turėjusi Paliūnų lietuvių mokykla ir 1933 m. uždaryta taip pat apie 90 mokinių turėjusi Vaičiuliškių lietuvių mokykla. 1936 m. balandžio 1-4 dienomis Vilniuje vykusioje Lenkijos mokytojų inspektorių ir inspektorių pavaduotojų konferencijoje buvo griežtai nutarta, kad visi lietuviai privalo mokytis viešosiose mokyklose. Lietuviškos privačios mokyklos buvo laikomos kenkiančiomis Lenkijos interesams, todėl nutarta jas panaikinti. 1936 m. pradžioje buvo priimtas Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio parengtas slaptasis memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvius ir apie planus šiuo klausimu ateičiai. Šis memorialas sudarė pagrindą griežtai represijų bangai prieš Lenkijos lietuvius. Pirmiausiai šis potvarkis atsiliepė Šv. Kazimiero lietuvių draugijai, kurioje buvo apie 300 narių ir veikė 8 skyriai. Skyrius pradėta uždarinėti pasienio zonoje. 1936 m. lapkričio 26 d. Balstogės vaivada uždraudė draugijos veiklą Gardino, Suvalkų ir Seinų apskrityse. Bocianskio memoriale buvo pateiktos naujos instrukcijos dėl bibliotekų, skaityklų ir spaustuvių. Norint plėsti šių įstaigų veiklą, reikėjo gauti leidimą, o jį galėjo gauti tik Lenkijos piliečiai. 1936 m. Balstogės vaivada apskrityje uždraudė Ryto draugijos veiklą. Masinis Ryto draugijos skyrių, jos skaityklų bei mokyklų uždarinėjimas prasidėjo pasienio zonoje. 1937 m. gegužės mėnesį policija neleido rengti Šv. Kazimiero draugijos vakaro Vaičiuliškėse, nors buvo gautas seniūno leidimas. Dalyviams buvo įsakyta išsiskirstyti per 5 minutes. Nepaklususiems buvo surašinėjami protokolai ir skiriamos piniginės baudos. 1937 m. liepos 10 d. netoli administracinės linijos lenkų policija nušovė Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininką J.Baliūną, o tų pačių metų liepos 21 d. nušautas kitas draugijos narys J.Mikulskas. Uždarius Šv. Kazimiero draugiją, buvo kuriamos Jaunų ūkininkų kuopelės (JŪK), kurių 1937 m. apskrityje buvo 17. Ypač suvaržytas buvo jaunimo gyvenimas, nebuvo leidžiama ruošti vakarėlių, vaidinimų ar linksmintis šokiuose. Bet koks susirinkimas buvo nelegalus, o jo dalyviams taikomos represijos. 1938 m. sausio 24 d. Seinų policijos komendantas darė kratas uždraustose skaityklose, ieškodamas neleistinų knygų. Vilniaus vaivados Bocianskio represiniai veiksmai prieš lietuvių švietimą ir visiškas lietuviškų mokyklų panaikinimas rodo, kaip įnirtingai buvo siekiama sulenkinti vietos lietuvius. Tik ištvermingiausi lietuviai sugebėjo nelegaliai pereidinėti Lietuvos-Lenkijos administracinę liniją ir leisti savo vaikus mokytis Lietuvoje.

1938 m. kovo 11 d. Vilniaus vaivada L.Bocianskis išleido aplinkraštį vaivadijos seniūnijoms ir įsakė daryti kratas žymesniųjų lietuvių veikėjų namuose, tačiau nauja politinė situacija po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai privertė įsakymą atšaukti. Po ultimatumo vietos lietuviai tikėjosi geresnių gyvenimo sąlygų, laukta lengvatų lankantis pas Lietuvoje gyvenančius gimines, bet kaip pasirodė, vietos administracija ir toliau vykdė savo įprastą antilietuvišką darbą. 1938 m. gruodžio mėnesį 127 Andrejavo valsčiaus lietuviams buvo skirtos administracinės nuobaudos už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus. Taip pat buvo ribojama Seinų kooperatinės žemės ūkio draugijos Rūta, Ožkinių pieninės ir Punsko Talkos veikla, nors nebandyta jų uždrausti.

Antrasis pasaulinis karas

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Lenkijos-Trečiojo Reicho karui lenkų administracija pasitraukė, bet ir Vokietijos kariuomenė ilgai nesirodė. Apskritis kurį laiką liko be jokios valdžios. Vietiniai gyventojai nusprendė, kad kraštas bus atiduotas Lietuvai, nes juk tai lietuviškos žemės, bet lietuvių kariuomenės gyventojai taip ir nesulaukė. Krašte, pasilikusiame be jokios valdžios, prasidėjo plėšikavimai. Prireikė organizuoti policiją. Dėl uniformų stokos naujai pašaukti policininkai ant rankovių rišo lietuviškos trispalvės raištį. Gyventojai pradėjo organizuoti savus savivaldos organus. Lietuvių administraciją buvo bandoma kurti Krasnavo, Vižainio ir Punsko valsčiuose. Lietuviška valdžia, nors ir silpna, laikina, bet vis dėlto kėlė vietinių gyventojų džiaugsmą, grįžo viltis ištrūkti iš svetimo jungo. Masiškai pradėta organizuoti lietuviškas mokyklas. 1939 m. rugsėjo mėnesį, apskrityje jau veikė 17 lietuviškų mokyklų. Valsčiuose buvo iškeltos Lietuvos trispalvės. 1939 m. rugsėjo 17 d. apskrityje pasirodė raudonoji armija, bet darbo mokyklose netrukdė ir neužiminėjo tarnybinių pastatų. Po Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos teritorinių mainų 1939 m. spalio 13 d. apskrityje pasirodė Vokietijos kariuomenė. Apskritis tapo Rytų Prūsijos dalimi. Kol Lietuva laikėsi neutraliteto, iki Sovietinės okupacijos, vokiečiai vengė drastiškų veiksmų prieš lietuvius. Toleravimo padėtis trukusi iki 1939 m. lapkričio 1 d. baigėsi, uždarytos visos lietuviškos organizacijos ir mokyklos. Lietuvių gyvenimas vokiečių okupacijos metais buvo sunkus, tačiau su lietuviais vokiečiai elgėsi daug geriau nei su lenkais, rusais ar žydais. 1941 m. sausio 10 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos dėl Lietuvos bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto gyventojų pasikeitimo. Per du mėnesius turėjo būti įvykdyta ši sutartis. Vokiečiai pradėjo represijas prieš lietuvių tautybės asmenys, kad šie pasirašytų norintys išvykti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vokiečių ir sovietų interesams vykdyti sudarytoji sutartis nusiaubė visą Suvalkų kraštą. Per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį iš šių etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta 11.955 lietuvių tautybės asmenų, tai sudarė apie 75%-80% visų šio krašto lietuvių tautybės gyventojų. 1942 m. keli šimtai ūkininkų iš šio krašto buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Pasibaigus trėmimams, pasilikę lietuviai nebebuvo persekiojami. Tačiau jų beliko labai mažai tik apie 20-25%. Krašte stūksojo galybė tuščių ir apleistų sodybų. Vokiečiai apsigyvendavo tik didesnėse ir prabangesnėse, o į prastesnes pradėjo atkeldinėti lenkus. Dalis atkeltųjų lenkų, pasitraukus vokiečiams, pasiliko gyventi lietuvių apleistose sodybose ir gyvena iki šių dienų. Baigiantis II pasauliniam karui krašto lietuviai kartu su frontu pradėjo grįžinėti į savo atimtus namus.

Pokaris

Namo į atskirus kaimus sugrįžo nuo 35% iki 80% ištremtų lietuvių šeimų. Nuo 1944 m. prasidėjo naujas represijų etapas pasireiškiantis kultūrinio bei tautinio gyvenimo varžymu. Naujai įkurtos Lenkijos liaudies respublikos policija nepalankiai žiūrėjo į sugrįžusius. Ne tik neleisdavo ramiai gyventi, bet ir atimdavo paskutiniuosius arklius ir dviračius, karo padariniams atstatyti lenkų valdžia reikalavo duoklių. 1950 m. krašto ūkininkams teko išgyventi dar vieną trėmimą, kurio metu į Lenkijai paskirtas vokiečių žemes buvo ištremta apie 50 lietuviškų šeimų. Pirmaisiais pokario metais buvo uždraustos lietuviškos pamaldos Seinuose ir Punske. Kovodami už savo teises lietuviai patyrė lenkų dvasininkijos ir ir organizuotos lenkų šovinistų grupės įžeidinėjimus ir brutalius stumdymus. Krašto lietuvybė susilpnėjo fiziškai: iš 18,000 lietuvių tautybės gyventojų iki karo liko vos 10,000 žmonių. Buvo padaryta neįkainojama žala krašto tautiškumui. Atskirose vietovėse, lietuvių etninėse gyvenvietėse, pvz., Gibų valsčiuje, Berznyke, Žabariškėse ir Vižainio valsčiuje lietuvių nebeliko. Daugelyje lietuviškų kaimų užgeso lietuviškas žodis, nutilo lietuviška daina ir tik vietovės pavadinimai byloja, kad kažkada čia gyveno lietuviai.

Gyventojai

Pagal 2008 m. birželio 30 d. surašymo duomenis:

Aprašymas	Bendrai		Moterys		Vyrai
Bendrai	21132	100%	10584	50,09%	10548	49,91%
Miestai	5872	100%	3073	52,33%	2799	47,67%
Kaimai	15260	100%	7511	49,22%	7749	50,78%

Tautinė ir religinė sudėtis

Pagal 2002 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenis apskrityje gyveno 21 699 gyventojai, iš kurių 21,3% (4 624) buvo lietuviai.

Pagal 1921 m. lenkų valdžios atlikto surašymo duomenis apskrityje gyveno 19 704 gyventojai, kurių tautinė sudėtis atrodė taip:

• Lenkai – 73,3% (14 439);
• Lietuviai – 16,2% (3 191);
• Rusai – 7,4% (1 454);
• Žydai – 2,5% (501);
• Vokiečiai – 0,5% (104);
• Gudai – 0,1% (15).

Religinė sudėtis atrodė taip:

• Katalikai – 82,9% (16 329);
• Sentikiai – 8,8% (1 736);
• Judėjai – 4,3% (855);
• Protestantai – 1,3% (257);
• Stačiatikiai – 1,2% (228);
• Kiti – 1,5% (299);

Transportas

Per apskritį eina Mockavos-Suvalkų geležinkelio linija ir planuojama Rail Baltica linija. Taip pat eina keliai: Vaivadijos kelias Nr., Vaivadijos kelias Nr. ir Valstybinis kelias Nr. kelias.

Geografija

Gamtos apsauga

Dalis apskrities yra Vygrių nacionaliniame parke. Apskrityje yra Bebručio gamtinis rezervatas ir Tobolinkos draustinis.

Upės

Apskrityje teka Alnos, Didžiulės, Dumblės, Juodosios Ančios, Kunios ir Seinos upės.

Ežerai

• Alnas (158,40 ha);
• Ašarinis (12,7 ha);
• Balandis (27,2 ha);
• Beržinis (81 ha);
• Bokšių ežeras (96,4 ha);
• Dusalis (17,81 ha);
• Gailiekas (16,99 ha);
• Galadusys (160,08 ha);
• Girėtas (6,6 km²);
• Grimzdas (0,6447 km²);
• Ilgelis (34,16 ha);
• Ilgiai (1,058 km²);
• Juodelis (14,47 ha);
• Kampuočių ežeras (15,2 ha);
• Kielikas (12,24 ha);
• Maris (2,97 km²);
• Pilvis (19,36 ha);
• Pirtis (15,8 ha);
• Ringys (25,49 ha);
• Seinai (64 ha);
• Seivų ežeras (98,97 ha);
• Trumpalaitis (5,77 ha);
• Vygriai (21,7 km²).

Nuorodos

• Seinų apskrities tinklalapis (lenk.)
• Seinų miesto tinklalapis (lenk.) Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.